pavykėti

3 pavykė́ti, pavỹkia (pàvykia Šn, -ė́ja), -ė́jo tr. OG295, OGLII366,377; Kos58, VŽ1905,68, Šd, LMD(Nč) 1. žr. pavyjėti: Pavykė́k avis tolyn nuo rugių Š. Pavykỹ man aveles Švnč. Užsėdino vaikiščią ant arklio, pavykėjo paskui kumeluką ir žiūrėjo, iki iš kaimo neišjos Ašb. Pavykėjo katę per kiemelį kojomis trepsėdamas rš. Pavykėta [kumelė] brido vandenin rš. | Atsistojęs pavykė́ji, tai da lekia – šitoks rambus kuinas Ob. Toliau nesivijo, lig tilto tik pavykė́jo Krs. Višta, kad būt su viščiukais, tai katiną pavykė́tų Vdš. Pavykė́[jo] šuva kiškį Dglš. Pavykė́[ja]u žąsiokus, i pradė[jo] koja sopėt Klt. Tai ne darbinykas, kad kas žengsnis pavykė́jamas Rod. Kai pavykė́jo, tai gale kaimo atsižiūrėjo Alk. Imk botagą ir pavykė́k jį Gs. Pavykė́jo kalnan, ė toliau nesvijo Dglš. Aš tave su pagaliu pavykė́siu Rs. Tada mažoji nutarė ją (voverę) pavykėti, – ką žinai, gal imsi ir pagausi A.Vaičiul. Tai gražiai gano [saulelė], tai stropiai saugo, nuo žemės pavykėja [debesėlius] K.Brad. Mūsų savanoriai šaudė į japonų žvalgytojus ir pavykėjo juos ligi Taipinlino VŽ1905,79. Brolis juos pavykėjo armotos šoviniu rš. Tėvs per kiemą pavykėjo, kreivu ratu parytėjo LTR(Plv). Jei spiečia iki Joninių, tokį spiečių brangink, jei vėliau – akmeniu pavykėk KlK48,71(J.Balč). | refl. tr. Lp, Vlkv, Str: Pasvykė́j[o] vilką dar šuva Vrn. Truput pasvykėjo ir sugrįžo, aba jį prisivysi! Alv. Būt[ų] pasvykė́ta ir būt[ų] dasvyta [autobusas] Pv. Duoda pasivykė́damas Rs. Šuva palaidas, pasvykė́jo vežimą ir sugrįžo Ktk. Jį paimdavo pyktis, kada Keršulių Jurgis pasivykėjęs nutverdavo Milę ir pradėdavo ją kutenti rš. Ėjo kits kitą pasivykėdami, kaip ožiukai pasišokinėdami rš. Atsargiai pro karklą mestelėjau blizgę, pavedėjau pro nosį [lydekai]: ne, nepasivykėjo sp. Šarka pasbėgėjo, genys pasvykėjo Sn. 2. refl. susivilioti: Anas pasvykė́jo mano gražumu ir paėm[ė] mane biedną Tvr. \ vykėti; pavykėti